|
Knygos ištrauka:
Kalbėdami vartojame ženklus (1,1-7,20)
1.1. AUGUSTINAS - Kaip tau arodo: ko siekiame kalbėdami?
ADEODATAS - Arba mokyti, arba mokytis, -kaip kad dabar tenka man.
AUG. - Iš šių dviejų tikslų suvokiu ir pripažįstu tik vieną: akivaizdu, jog kalbėdami norime mokyti; tačiau kokiu gi būdu - mokytis?
AD. - Kaipgi kitaip, manai, jei ne klausdami?
AUG. - Manau, kad net ir tada norime ne ko kito, kaip mokyti. Atsakyk: argi klausi ne tam, kad klausiamąjį išmokytum ko norįs?
AD. - Tiesą sakai.
AUG. - Vadinasi, sutinki, kad kalbėdami siekiame ne ko kito, kaip mokyti.
AD. - Ne visiškai sutinku: juk jeigu kalbėti reiškia ne ką kita, kaip tarti žodžius, manau, jog tai darome ir dainuodami. 0 kadangi dažnai dainuojame vieni, kai šalia nebūna nė vieno žmogaus, kuris mokytųsi, - nemanau, jog ir tada norime ko nors mokyti.
AUG. - Vis dėlto manau, jog galima mokyti primenant, - tai tikrai veiksmingas būdas, ir šiame mūsų pašnekesyje jis atsiskleis savaime. Tačiau jei tu negalvoji, kad prisimindami mokomės ar kad primenantysis asmuo moko, - neprieštarauju; nustatau [esant] dvi kalbėjimo priežastis: pirmoji - kad mokytume, antroji - kad primintume, - arba kitiems, arba sau. Juk tą darome ir dainuodami; ar tau taip neatrodo?
AD. - Ne visiškai: juk labai retai man pasitaiko dainuoti priminimo, o ne vien malonumo dėlei.
AUG. - Suprantu, ką turi galvoje. Tačiau negi nepastebi, jog dainuojant tave džiugina būtent tam tikras garso ritmingumas; kadangi pastara-sis gali būti papildytas žodžiais, o gali apsieiti ir be jų, - vadinasi, kalbėti yra viena, o dainuoti -kas kita? Juk ,,dainuojama" ir dūdelėmis, ir kitara, ir paukščiai gieda, o mes taip pat kartais be žodžių niūniuojame kokią nors melodiją, - tokį skambesį galima vadinti dainavimu, tačiau kal-bėjimu negalima; ar norėtum dėl ko nors paprieštarauti?
AD. - Visai ne.
2. AUG. - Taigi ar tau neatrodo, kad kalba yra skirta ne kokiam kitam tikslui, o būtent - mokyti arba priminti?
AD. - Taip ir atrodytų, jei netrikdytų manęs tai, kad melsdamiesi tarytum kalbame; tačiau ne-valia galvoti, esą Dievą ko nors mokome ar ką nors jam primename?
AUG. - Manau, kad nežinai, jog melstis užra-kintuose kambarėliuose1, - tuo vardu žymimos sie-los gilybės, - mums buvo prisakyta ne dėl kokios kitos priežasties, o kaip tik dėl to, kad Dievas ne-reikalauja mūsų žodžių priminimo ar pamokymo, idant suteiktų mums tai, ko trokštame. Mat kal-bantysis aiškiai ištartais garsais perduoda savo troškimo ženklą į išorę; o juk Dievo reikia ieškod ir melsti pačiose mąstančiosios sielos slaptybėse;. juk Jis norėjo, kad šios [slaptybės] būtų jo šven-tovės. Nejau neskaitei Apaštalo žodžių: Argi nežinote, kadjūs esate Dievo šventovė irjumyse gyve-na Dievo dvasia?2, ir: Vidiniame žmoguje gyvena Kris-tus3. Ar neatkreipei dėmesio ir į Pranašo žodžius: Sudrebėkite, pikta liaukitės darę, širdimi pasvarsty-kit, savo gultuose pamąstykti nutilę! Teisingai auko-kit aukas, ir Viešpačiu kliautis galėsit4. Kur, tavo manymu, aukojama teisinga auka, jei ne sielos šventovėje ir ne širdies kambariuose? 0 kur dera aukoti, ten reikia ir melstis. Todėl, kai mel-džiamės, nėra reikalinga kalba, tai yra balsu ištarti žodžiai, nebent savo minčiai išreikšti, kaip kad ten-ka kunigams, - ne kad Dievas išgirstų [žodžius], o žmonės, ir kad jiems tarsi pritardami jų įsimini-mu nukreiptų juos į Dievą; ar tu kitaip manai?
AD. - Visiškai tau pritariu.
AUG. - Vadinasi, tavęs netrikdo tai, kad aukš-čiausiasis Mokytojas, mokydamas mokinius mels-tis, išmokė juos kai kurių žodžių5? Juk atrodo to-kiu būdu ne ką kita padaręs, o tiesiog išmokęs, kaip meldžiantis reikią kalbėti?
AD. - Tai manęs visiškai netrikdo; mat ne žodžių, o pačių dalykų juos išmokė žodžiais, kuriais ir jie patys galėtų sau primind, ką ir dėl ko reikia melsti, kai melsis sielos gilybėse, kaip kad yra pasakyta.
AUG. - Supranti teisingai. Tikiuosi, jog kartu pastebi (net jei kas ir prieštarautų), kad nors ir neištardami jokio garso, tačiau mąstydami pačiais žodžiais, mes kalbame viduje, sieloje. Lygiai taip pat ir kalbėdami ne ką kita darome, kaip prisi-mename; kai žodžiai įstringa atmintyje, ji, tuos žodžius vis kartodama, padeda pasiekti protą pa-tiems dalykams, kurių ženklai yra žodžiai.
AD. - Suprantu ir pritariu.
2.3. AUG. - Vadinasi, mes sutinkame, kad žodžiai yra ženklai.
AD. - Sutinkame.
AUG. - Bet nejaugi ženklas gali būti ženklu net jeigu jis nieko nežymi?
AD. - Negali.
AUG. - Kiek žodžių yra šioje eilutėje:
S; nihil ex tanta superis placet urbe relincįuf'1
AD. - Aštuoni.
AUG. - Vadinasi, ir aštuoni ženklai?
AD. - Iš tikrųjų.
AUG. - Tikiuosi, kad šią eilutę supranti?
AD. - Manausi pakankamai suprantąs.
AUG. - Pasakyk, ką žymi kiekvienas žodis atskirai.
AD. - Nors ir suprantu, ką žymi si (jeigu), tačiau nerandu jokio kito žodžio, galinčio tai išreikšti.
AUG. - Ar bent jau atpažįsti, kas žymima šiuo žodžiu ir kur tai yra?
AD. - Man regis, kad si' (jeigu) žymi dvejonę; o kurgi kitur glūdi dvejonė, jei ne sieloje?
AUG. - Kol kas pritariu; pereik prie kitų žodžių.
AD. - Ką gi kita žymi nihil (niekas), jei ne tai, ko nėra? (...)
'.Jeigu patinka dievams, kad S miesto nieko neliktų' (A. Dambrausko vertimas). Vergilius, Aen. 1, 659.
|
