Kngygos ištrauka
Ignacas – pirmasis draugijos generolas
„Iki šiol grupė neturėjo oficialaus vyresniojo. Šias pareigas eidavo visi paeiliui, keisdamiesi kas savaitę. Bet faktiškai bendruomenės vadovu ir siela visi laikė Ignacą. Tai jis juos laimėjo Kristui. Dabar gi, oficialiai patvirtinus Draugiją, reikėjo išsirinkti vyresnįjį.
Tuo metu, kai buvo išleista Draugijos patvirtinimo bulė, tiktai Ignacas, Codure'as ir Salmeronas darbavosi Romoje. Ksaveras su Rodriguesu buvo Lisabonoje, Faberis Parmoje, iš kur spalio mėnesį kartu su dr. Ortizu išvyko į Vokietiją.
Keturis Italijoje besidarbuojančius bendražygius Ignacas paragino skubiai atvykti į Romą. Reikėjo priimti naujojo ordino įstatus ir išsirinkti generolą.
1541 m. gavėnios pradžioje į Romą atvyko Broetas, Jay ir Lainezas. Bobadillą popiežius sulaikė Neapolio karalystei priklausančiame Bizignano mieste.
Kovo 4 dieną Ignacui ir Codure'ui buvo pavesta parengti pirmąjį Draugijos Konstitucijų projektą. Taigi kovo mėnesį buvo rengiamos 1541 metų Konstitucijos. Prie to, kas jau buvo išdėstyta prieš dvejus metus, jie kai ką dar pridūrė, pakeitė. Šį dokumentą Ignacas laikė kaip ir Konstitucija, nors ir negalutine. 49-iose jos pastraipose buvo apibrėžti įvairūs Draugijos gyvenimo būdo aspektai, pradedant neturtu, ku-riam buvo skirta daugiausia vietos, ir baigiant apsirengimu. Aptartos ir generolo, renkamo iki gyvos galvos, pareigos, taip pat katekizmo dėstymas bei kolegijų, kuriose mokytųsi Draugijos studentai, steigimas.
Sukūrus Konstitucijas ir po jomis pasirašius šešiems grupės nariams, beliko išsirinkti generolą. Balandžio 5-ąją, tris dienas praleidę maldoje ir apmąstymuose, jie susirinko ir sumetė į urną savo balsavimo lapelius, taip pat ir tų, kurių tuo metu nebuvo Romoje. Dar prieš išvykdami Faberis, Ksaveras ir Rodriguesas buvo juos palikę Romoje arba atsiuntę. Po to visi vėl meldėsi tris dienas, o 8-ąją balandžio, penktadienį prieš Verbas, suskaičiavo balsus. Visi vieningai pasisakė už Ignacą, išskyrus vieną – jį patį. Savo lapelyje jis užrašė: „Ihs. Išskyrus mane patį, savo balsą atiduodu mūsų Viešpatyje už tą, kuris gaus daugiausia balsų. Konkrečiai nepasisakiau „boni consulendo“ (iš gerų paskatų). Tačiau jei Draugija nuspręstų kitaip ir manytų, kad tai geriau ir tarnautų didesnei Dievo, mūsų Viešpaties, garbei, esu pasiruošęs jį nurodyti. Parašyta Romoje, 1541 m. balandžio 5 d. Inigas“.
Faberis pasiuntė balsavimui du lapelius: vieną iš Vermso, datuotą 1540 m. gruodžio 27 d., o kitą iš Špejerio su 1541 m. sausio 23 d. data. Abiejuose rašė atiduodąs savo balsą už Inigą, o „jeigu šis mirtų, tada už magistrą Pranciškų Ksaverą“. Pastarasis, prieš išvykdamas į Portugaliją ir Indiją 1540 m. kovo 15 d., išvakarėse nurodė, kad balsą atiduoda už „mūsų pirmąjį ir tikrąjį tėvą Ignacą, kuris padėjo nemaža pastangų mus suburti ir kuris taip pat uoliai mokės mus išlaikyti, vadovauti ir vesti pažangos keliu, nes kiekvieną mūsų geriausiai pažįsta“. Ignaco mirties atveju jis atiduodąs savo balsą už Petrą Faberį. 0 Salmeronas savo nuomonę už Ignacą grindė tuo, jog šis, visus juos dvasiškai pagimdęs bei užauginęs pienu, dabar temaitina jau tvirtu paklusnumo valgiu. Bobadilla lapelio neatsiuntė arba tas laiku neatėjo. Savo autobiografijoje jis rašo balsavęs už Ignacą.
Nepaisydamas tokių aiškių nuomonių, Ignacas nenorėjo sutikti. Į susirinkusiuosius kreipdamasis nuoširdžiais žodžiais, sakėsi esąs labiau linkęs leistis vadovaujamas negu pats vadovauti. Manąs, jog „dėl savo daugelio ankstesnių ir dabartinių blogų įpročių bei daugybės nuodėmių, klaidų ir silpnybių“ jam nederėtų priimti šių pareigų, nebent aiškiai suvoktų privaląs tai padaryti. Ir visų paprašė dar kartą ap-sigalvoti ir po keleto dienų rinkti iš naujo.
Nors ir nenoromis, tačiau jo prašymą bendražygiai patenkino. Balandžio 13-ąją, trečiadienį prieš Velykas, įvykusio naujo balsavimo rezultatai buvo tokie patys. Tačiau Ignacas vis dar nepasidavė. Sakė norįs sprendimą atiduoti į nuodėmklausio rankas. Dar tą pačią dieną perėjo Siksto tiltu į kitą Tiberio pusę ir, užkopęs ant Gianicolo kalno, pasuko link Montorijo Šv. Petro konvento. Šis katalikiškųjų karalių
įkurtas vienuolynas priklausė pranciškonams. Čia Ignacas pakartojo tą patį, ką jau buvo daręs Montserrate savo atsivertimo pradžioje: tris dienas trukusios išpažinties metu savo nuodėmklausiui, vienuoliui Teodosijui de Lodžiui, pa-pasakojo visą savo gyvenimą. Išsakė ir ligas bei kūniškus trūkumus. Velykų dieną nuodėmklausys tvirtai pareiškė savo nuomonę: jis turįs sutikti su rinkimais, antraip priešintųsi Šv. Dvasiai. Ignacas turėjo sutikti, tik dar paprašė vienuolį Teodosiją išdėstyti savo nuomonę raštu. Jis tą ir padarė, nusiųsdamas bendražygiams užantspauduotą raštą, ku-riuo patvirtino savo nuomonę. Tada Ignacas prisiėmė šias pareigas. Tai įvyko 1541 m. Velykų oktavos antradienį, balandžio 19-ąją.
Tame pačiame posėdyje buvo priimtas ir kitas svarbus sprendimas: kitą penktadienį, balandžio 22-ąją, bendražygiai aplankys septynias pagrindines Romos bažnyčias ir Šv. Pauliaus bazilikoje duos įžadus pagal Jo Šventenybės bulę.
Tą dieną Ignacas aukojo šv. Mišias Šv. Pauliaus bazilikos už sienos koplyčioje. Prieš tai bendražygiai atliko vieni kitiems išpažintį. Prieš priimant Komuniją, vienoje rankoje laikydamas Kristaus Kūną, o kitoje formulės tekstą, Ignacas davė įžadą (tekstas verstas iš lotynų kalbos):
„Aš, Ignacas Lojola, Švč. Mergelės Marijos ir visų dangaus šventųjų bei Draugijos narių akivaizdoje pasižadu Visagaliui Dievui ir Jo pavaduotojui žemėje – Šventajam Tėvui gyventi neturte, skaistume ir paklusnume pagal tą gyvenimo būdą, koks jis nustatytas Jėzaus, mūsų Viešpaties, Draugijos bulėje, o taip-gi ir jau esančiose arba būsimose Konstitucijose. Taip pat duodu ypatingo paklusnumo Šventajam Tėvui įžadą dėl siuntimų, kaip tai numatoma toje pačioje bulėje. Be to, pagal tą pačią bulę ir Konstitucijas pasižadu rūpintis vaikus mokyti krikščioniškojo mokslo“.
Po to jis priėmė Viešpaties Kūną. Tada, padėjęs ant patenos penkias konsekruotas ostijas, pasisuko į bendražygius. Kiekvienas jų davė įžadus ir priėmė Eucharistiją. Ši jaudinanti šventė vyko prie altoriaus šalia dešiniosios Placidijos Triumfo arkos kolonos (žiūrint nuo pagrindinių bazilikos durų). Šiame altoriuje būdavo saugojamas Švč. Sakramentas. Maldininkų buvo gerbiamas jame esantis bizantinis Švč. Mergelės Marijos paveikslas – mozaika, sukurta dar po-piežiaus Honorijaus III laikais (XIII a.). Šiandien Marijos paveikslas perkeltas į Švč. Sakramento koplyčią, nes ano altoriaus jau nebėra.
Po šv. Mišių pasimeldę prie svarbiausiųjų altorių, bendražygiai susirinko prie didžiojo – Išpažinimo altoriaus, kur buvo saugojami šv. apaštalo Pauliaus palaikai. Čia jie pasidalijo ramybės pabučiavimais „su dideliu dievobaimingumu, susijaudinimu ir ašaromis“. Su giliu vidinės paguodos jausmu jie baigė lankyti septynias Romos bažnyčias. Liudytoju tapo jaunasis Pedras de Ribadeneira, paruošęs jiems vakarienę netoli nuo Laterano šv. Jono bazilikos. Jaunajam tolediečiui itin įsiminė nepaprastas Jeano Codure'o pamal-dumas, „išsiliejęs nesulaikomomis ašaromis“. Po keturių mėnesių, rugpjūčio 29 d., jį Viešpats priėmė savo šlovėn.
Kiti, nebuvę tuo laiku Romoje, įžadus davė skirtingose vietose ir skirtingu laiku: Faberis – Regensburge 1541 m. liepos 9 d.; Ksaveras – Goa vietovėje 1543 m. gruodį (ar kitų metų sausį); Rodriguesas – Evoroje 1544 m. gruodžio 25 d., o Bobadilla ir vėl išreiškė savo charakterį. Iš pradžių jis nenorėjo pasekti bendražygių pavyzdžiu. Ignacui tai kėlė nerimą, todėl tris dienas pasninkavo, kad Bobadilla nesugriautų keliamų vilčių. Galiausiai šis, pirma dar pasitaręs su trimis patikimais asmenimis, 1541 m. rugsėjo mėnesį davė įžadus Ignaco akivaizdoje toje pačioje Šv. Pauliaus bazilikoje.“
|
