Pašaukimas ir įpėdinystė – tai šūkis, kurį, turint galvoje jų reikšmę gyvenimui, kiekvienam krikščioniui derėtų nuolat apmąstyti iš naujo. Tikėjimu ir Bažnyčia abejoti verčia ne tik vis labiau plintančios ateisitinės aplinkos idėjos. Jiems pavojingos  ir mūsų pačių abejonės, beprasmybės bei nesėkmės baimė. Popiežius savo apmąstymais nori padrąsinti šiuos iššūkius priimti ir ryžtis susitikti su Jėzumi Kristumi: „Priimdami kryžių išvystame prisikėlimą, o pasaulis tampa naujas ir kupinas džiaugsmo.“

Knygoje skaitytojui pateikiami draugėn sudėti  įvairiu metu ir skirtingomis progomis pasakyti pamokslai, nieko netaisant, paliekant tokius, kokie yra. Benediktas XVI tikisi, kad jie ne tik padės kunigams išsiugdyti naują vidinį savosios misijos suvokimą, bet ir padės apmąstyti Šventąjį Raštą ir tiek kunigams, tiek pasauliečiams suteiks naujo džiaugsmo skaitant Bibliją.

Apimtis – 112 p.
Formatas – 11 x 18,5 cm

II ATSIDUOTI JO VALIAI Sek pas­kui ma­ne! (Lk 9, 51–62) Šis Evan­ge­li­jos sky­rius apie be­są­ly­giš­ką mo­ki­nių at­si­da­vi­mą mums pa­ro­do, kas Jė­zus yra ly­gi­nant Jį su pra­na­šu Eli­ju. „Tai dau­giau nei Eli­jas!“ Ką reiš­kia šis žo­dis, pa­ma­žu at­sklei­džia­ma ir pa­si­ma­to čia. Jė­zus čia pa­si­ro­do kaip tas, ku­ris ke­liau­ja, „nu­krei­pęs vei­dą į Je­ru­za­lę“, Jis ei­na pa­si­tik­ti sa­vo „pa­ė­mi­mo“ die­nos. Jis yra ta­sai, ku­ris bus „pa­im­tas“ į Die­vo šlo­vę, bet kar­tu tu­rės lik­ti aki­vaiz­džiai esan­tis šia­me pa­sau­ly­je, to­dėl Jis tu­ri pa­šauk­ti į įpė­di­nys­tės tar­ny­bą. Įpė­di­nys­tė čia tu­ri­ma ome­ny­je ne ben­drą­ja pras­me, ku­ria ji ap­ima vi­sus žmo­nes, t.y. ben­dra­ke­lei­vio at­ra­di­mo Vieš­pa­ty­je pras­me; ji čia var­to­ja­ma ta ypa­tin­gą­ja pras­me, ku­rią nu­ma­tė Se­na­sis Tes­ta­mentas nuo pat Mo­zės ir Eli­jo: kaip tar­ny­bos įpė­di­nys­tė, už­duo­ties įpė­di­nys­tė, pri­ėmi­mas į ypa­tin­gą mi­si­ją. Tai­gi tu­ri­ma ome­ny­je tai, kas vė­liau bus pa­va­din­ta „apaš­ta­li­ne įpė­di­nys­te“, Baž­ny­čios ku­ni­gys­te. Tad ši Evan­ge­li­ja, bū­tent to­dėl, kad ji yra Jė­zaus Kris­taus slė­pi­nio Evan­ge­li­ja, kar­tu yra ir Evan­ge­li­ja apie ku­ni­gys­tės tar­ny­bą. Ji kal­ba mums šią va­lan­dą, ku­rią prieš mus sto­ja di­džiu­lė is­to­ri­nė mi­nia vi­sų, iš­gir­du­sių ir pri­ėmu­sių šį kvie­ti­mą; jo­je mus jau­di­na klau­si­mas at­ei­čiai ir da­bar­ties šauks­mas. Bet­gi tie­siog įsi­klau­sy­ki­me į šią Evan­ge­li­ją ir se­ki­me ją žings­nis po žings­nio, kaip ji, rem­da­ma­si Eli­jo fi­gū­ra, at­sklei­džia Jė­zų ir ke­lia mums rei­ka­la­vi­mus. Pa­ė­mi­mas Čia pir­ma­sis da­ly­kas yra tai, kad Jė­zus ei­na link sa­vo „pa­ė­mi­mo“, kaip pa­slap­tin­gai sa­ko Lu­kas rem­da­ma­sis Eli­jo as­me­niu. Nes Eli­jo fi­gū­rą iš vi­sų Se­no­sios San­do­ros Die­vo vy­rų iš­sky­rė ir pa­sta­tė ša­lia Mo­zės, tam tik­ra pras­me net­gi aukš­čiau jo, bū­tent tai, kad jis, prie­šin­gai nei ki­ti žmo­nės, ne­nu­žen­gė į po­že­mių pa­sau­lį, į mir­ties tam­sy­bes, bet bu­vo pa­im­tas į dan­gų, li­ko gy­vas gy­vų­jų ka­ra­lys­tė­je. Jis bu­vo iš­sau­go­tas pa­bai­gos va­lan­dai ir dėl to bu­vo lau­kia­mas pas­ku­ti­nę va­lan­dą. Jis bu­vo pa­im­ta­sis, o pa­im­tas bu­vo ug­nies ve­ži­mu, ku­riuo į mū­sų pa­sau­lį, ro­dės, pra­si­smel­kė švy­tin­ti ir lieps­no­jan­ti dan­giš­ko­jo pa­sau­lio ga­lia, kad jį ten nu­neš­tų. „Tai dau­giau nei Eli­jas!“ Jei­gu Jė­zus bū­tų no­rė­jęs bū­ti dau­giau nei Eli­jas, tai tuo la­biau bū­tų tu­rė­jęs bū­ti „pa­im­tas“ Jis; Jo pa­ė­mi­mas bū­tų tu­rė­jęs dar di­din­giau at­ro­dy­ti ir la­biau su­krės­ti nei tas ug­nies ve­ži­mas, ku­rį aki­mis nu­ly­dė­jo Eli­zie­jus. Ir iš tie­sų Evan­ge­li­jo­je apie Jė­zų kal­ba­ma kaip apie pa­im­tą­jį. Ta­čiau ug­nies ve­ži­mas, ku­riuo Jis už­va­žiuo­ja į dan­gų ir ku­rį da­bar jau aki­mis nu­ly­di ne tik Eli­zie­jus, bet ir vi­sa is­to­ri­ja (apie tai gir­dė­jo­me skai­ti­ny­je: „Vi­si žiū­rės į per­ver­tą­jį“), tas ug­nies ve­ži­mas iš tie­sų yra vi­sai ki­toks nei jį ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti žmo­nės, ku­rie iš Die­vo lau­kė ko­kio nors su­kre­čian­čio ga­lin­go žen­klo. Šio ug­nies ve­ži­mo sto­tys yra Get­se­ma­nė, Ka­ja­fas, Pi­lo­tas, Kry­žiaus ke­lias, Gol­go­ta. Jė­zus yra pa­ima­mas taip. Ve­ži­mas, ku­riuo Jis už­va­žiuo­ja į dan­gų ir pra­plė­šia dan­gaus var­tus, yra kry­žius ar­ba vei­kiau – Jo ku­rian­čios mei­lės, pa­sie­kian­čios net ir mir­tį ir kaip tik tuo su­jun­gian­čios dan­gų bei že­mę, jė­ga. Jo ug­nies ve­ži­mas yra kry­žiaus mei­lė, tai ve­ži­mas, ne­šan­tis ne tik Eli­ją, bet da­bar skir­tas ir mums vi­siems. Jis tar­si no­ri mus vi­sus pa­kvies­ti į tą ve­ži­mą, ku­ria­me kar­tu su Juo bū­si­me pa­im­ti į gy­ve­ni­mo pa­ža­dą ir mir­ties nu­ga­lė­ji­mą. Kai taip ly­gi­na­me Eli­ją ir tą, „ku­ris yra di­des­nis“, su­pran­ta­mas da­ro­si tas keis­tas ir pa­ties Eli­jo li­kęs ne­su­pras­tas įvy­kis, kai jis prie Ho­re­bo kal­no su­ži­no, jog Die­vas yra ne ug­ny­je ir aud­ro­je, bet ty­lia­me žo­dy­je, ty­lia­me, vos pa­ste­bi­ma­me ge­ru­mo ir mei­lės žen­kle. Tai yra di­din­giau už Eli­jo aud­rą; nau­ja­sis ve­ži­mas, ne­šan­tis ne tik jį, bet ir mus vi­sus. Mums vi­siems yra pa­ro­do­ma, kaip ve­ria­si už­da­ry­ti gy­ve­ni­mo var­tai: kaip žmo­gus ky­la aukš­tyn pas tą, apie ku­rį yra pa­sa­ky­ta: „Ma­no na­muo­se yra daug bu­vei­nių“. At­nau­ji­nan­ti ug­nis To­liau – ant­ra­sis įvy­kis: Jė­zus iš­siun­čia abu griaus­ti­nio vai­kus, Jo­kū­bą ir Jo­ną, kad šie Sa­ma­ri­jo­je, pa­ke­liui į Je­ru­za­lę, su­ieš­ko­tų, kur ap­si­sto­ti. Bet ka­dan­gi sa­ma­rie­čiai ne­mėgs­ta Je­ru­za­lės, tai, ži­no­ma, ir ke­liau­jan­tiems į Je­ru­za­lę jie ne­su­tei­kia nak­vy­nės. Ir vėl, kaip ir pra­džio­je, Jam ga­lio­ja žo­džiai, jog „nak­vy­nės na­muo­se jam nė­ra vie­tos“. Jis šio­je že­mė­je ne­tu­ri kur gal­vos pri­glaus­ti; Jis nie­kur nė­ra pa­gei­dau­ja­mas. Juk apie Eli­ją pa­sa­ko­ja­ma, jog jis tris kar­tus at­siųs iš dan­gaus ug­nį, ir ši su­de­gins tuos, ku­rie ėjo prieš jį ir no­rė­jo jį su­im­ti. Tai, kad sa­vo ži­nio­je jis tu­rė­jo ug­nį iš dan­gaus kaip tei­sian­či­ą­ją jė­gą, bu­vo vie­nas iš jo di­de­lės įta­kos įro­dy­mų. Tai­gi abu Ze­be­die­jaus sū­nūs ti­ki­si – ir, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­sai pa­grįs­tai, – jog tas, ku­ris yra di­des­nis už Eli­ją, da­bar iš tie­sų už­leis ant Sa­ma­ri­jos ug­nį ir leis įvyk­ti ne­sve­tin­go mies­to bei jo žmo­nių teis­mui. Bet Jė­zaus at­sa­ky­mas vėl­gi yra ki­toks. Kad jį su­pras­tu­me, kar­tu su Evan­ge­li­ja tu­ri­me pa­skai­ty­ti ir Apaš­ta­lų dar­bus, ku­rių aš­tun­ta­ja­me sky­riu­je Lu­kas mums pa­tei­kia ga­lu­ti­nį Jė­zaus at­sa­ky­mą. Nu­tei­sus Ste­po­ną jau­na krikš­čio­nių ben­druo­me­nė tu­rė­jo bėg­ti iš Ju­dė­jos. Sklai­dy­da­ma­si po iki tol ne­ži­no­mas ir sun­kiai pa­sie­kia­mas sri­tis ji ėmė virs­ti pa­sau­li­ne Baž­ny­čia. Taip į Sa­ma­ri­ją at­ei­na pa­siun­ti­niai, skel­bian­tys Jė­zaus Žo­dį, at­ei­na dia­ko­nas Pi­ly­pas, ir tie, ku­rie pir­ma ne­pri­ėmė že­miš­ko­jo Jė­zaus, da­bar Jam ta­ria „taip“; jie at­si­ve­ria ti­kė­ji­mo skel­bia­mai Ži­niai. Ir Pi­ly­pas Je­ru­za­lė­je džiaugs­min­gai ga­li pra­neš­ti, jog Sa­ma­ri­ja pri­ėmė ti­kė­ji­mą. Ten dar kar­tą nu­vyks Jo­nas, šį­kart drau­ge su Pet­ru; nau­jiems ti­kin­tie­siems jie už­dės ran­kas ir su­teiks Šven­tą­ją Dva­sią. Jie ten leis įvyk­ti Sek­mi­nėms – ir tai yra to­ji ug­nis, Jė­zaus at­sa­kas: Sek­mi­nių ug­nis, Jo per­kei­čian­čio Žo­džio ug­nis, ku­rio­je sly­pi Jo pa­si­gai­lė­ji­mo ir Jo at­si­nau­ji­ni­mo jė­ga, ku­ri at­ve­ria žmo­nes, bu­vu­sius prie­šiš­kus vie­nas ki­tam, kad jos pa­veik­ti jie bū­tų vie­nas ki­tam pa­lan­kūs. Jo nau­jo­ji ug­nis nė­ra griau­nan­ti. Ug­nis, ku­rią Jis pa­no­ro įžieb­ti pa­sau­ly­je, yra Šven­to­sios Dva­sios jė­ga. Tai ug­nis, at­ei­nan­ti iš Jo kry­žiaus ug­nies ve­ži­mo, at­ve­rian­ti žmo­nes ir su­tei­kian­ti jiems nau­ją vil­tį, nau­ją ke­lią, nau­ją gy­ve­ni­mą. Ir vėl­gi: ko­kia iš pa­žiū­ros ty­li yra Jo ug­nis pa­ly­gin­ti su griau­na­mą­ja Eli­jo ga­lia, ir ko­kia ne­pa­ly­gi­na­mai di­des­nė ji yra. Nes grio­vi­mo ga­lia – tai men­ka ga­lia. Griau­ti be ga­lo leng­va. Tik­ro­ji ga­lia – ge­bė­ji­mas sta­ty­ti, teik­ti gy­ve­ni­mą, at­ver­ti šir­dis, per­keis­ti. Tai yra Jė­zaus ug­nis, Jo nau­jo­jo gy­ve­ni­mo teis­mas. Išsi­veržimas iš to, kas sa­va Ga­liau­siai iš to plau­kia tre­čia­sis da­ly­kas – įpė­di­nys­tė. Jė­zus su­si­tin­ka tris vy­rus; juo­se kaip ir jo at­sa­ky­muo­se at­si­spin­di tai, kas yra įpė­di­nys­tė, ką reiš­kia ku­ni­gys­tė. Jau iš pat pra­džių čia kren­ta į akis tai, kad Jė­zus tam, ku­ris ver­žia­si prie jo ir pats siū­lo­si jį sek­ti, at­sa­ko nei­gia­mai. Tai reiš­kia, jog įpė­di­nys­tės – ar­ba ga­li­me kuo ra­miau­siai ją va­din­ti tik­ruo­ju var­du: ku­ni­gys­tės – ne­ga­li­ma iš­si­rink­ti pa­čiam. Ne­ga­li­ma jos su­gal­vo­ti kaip bū­do, tei­kian­čio gy­ve­ni­mui sau­gu­mą, pa­de­dan­čio už­si­dirb­ti duo­ną, pa­siek­ti tam tik­rą so­cia­li­nę pa­dė­tį. Jos ne­ga­li­ma tie­siog pa­si­rink­ti kaip kaž­ko, kas pa­gel­bės ras­ti tik­ru­mą, drau­gys­tę, sau­gu­mą – su­tvar­ky­ti gy­ve­ni­mą taip, kaip no­rė­tų­si. Tai nie­ka­da ne­bus tik ap­si­rū­pi­ni­mas, sa­vas pa­si­rin­ki­mas. Ku­ni­gys­tės, jei­gu ji tik­ra, ne­ga­li­ma sau su­teik­ti pa­čiam, jos ne­ga­li­ma net­gi pa­čiam su­si­ras­ti. Ji ga­li bū­ti tik at­sa­kas į Jo va­lią ir Jo šauks­mą. Ji be pa­lio­vos rei­ka­lau­ja, kad mes išsi­veržtu­me iš vien sa­vo no­rų, vien sa­vi­re­a­li­za­ci­jos idė­jos, min­čių vien apie tai, ką ga­li­me iš sa­vęs pa­da­ry­ti ir ką no­ri­me tu­rė­ti – ir kad at­si­duo­tu­me ki­tai va­liai, leis­tu­mės jos ve­da­mi, ve­da­mi net ir ten, kur ne­no­ri­me ei­ti. Jei­gu nė­ra šio pa­ma­ti­nio no­ro at­si­duo­ti ki­tai va­liai, su ja su­si­lie­ti, leis­tis ve­da­miems ten, kur ne­si­ti­kė­jo­me, – va­di­na­si, ne­sa­me įžen­gę į ku­ni­giš­ką­jį ke­lią ir jis ga­li mums tap­ti tik pra­keiks­mu. Ku­ni­gys­tės pa­grin­das – ši drą­sa pa­sa­ky­ti „taip“ ki­tai va­liai, at­si­liep­ti į to ki­to šauks­mą, kad taip pa­ma­žu vis la­biau įgy­tu­me di­džio­jo tik­ru­mo, jog pa­si­da­vi­mas tai va­liai mū­sų ne­su­nai­ki­na ir ne­su­griau­na, bet tik jai pa­si­duo­da­mi iš tie­sų ir įžen­gia­me į mū­sų pa­čių bū­ties tie­są, ne­pai­sant vi­sų ke­lių, su­si­ker­tan­čių su mū­siš­kiu. Nes taip prie sa­vęs pa­čių pri­ar­tė­ja­me la­biau nei ta­da, kai lai­ko­mės tik sa­vęs. Tai­gi sek­ti Juo, iš­tar­ti šį „taip“: „Aš esu čia, aš esu pa­si­ruo­šęs“ – tai vi­sa­da yra Ve­ly­kų įvy­kis. Tai sie­ja­si su kry­žiaus įpė­di­nys­te, iš­si­ver­ži­mu iš to, kas sa­va, ap­si­spren­di­mu liau­tis my­lė­ti vien sa­ve ir rū­pin­tis tik sa­vi­mi, iš­si­lais­vi­ni­mu, ku­rį tei­kia šis ryž­tin­gas per­ėji­mas į ne­ži­no­my­bę, pa­klūs­tant ki­tai va­liai, ku­ri ga­liau­siai vis dėl­to yra mums pa­žįs­ta­ma. Mes ją pa­žįs­ta­me iš Jė­zaus Kris­taus kry­žiaus ir pri­si­kė­li­mo kaip va­lią ir ga­lią, iš tie­sų lai­kan­čias pa­sau­lį ir mus. Tos va­lan­dos ne­ga­li­ma ati­dė­ti Ant­ra­sis Vieš­pa­ties su­tik­tas vy­ras pa­tei­kia prie­šin­gus, ne­abe­jo­ti­nai iš­min­tin­gus ar­gu­men­tus. Jis dar no­rė­tų pa­lauk­ti, pa­lai­do­ti tė­vą ir su­tvar­ky­ti sa­vo rei­ka­lus, kad vis­ką ra­miai už­bai­gus bū­tų ga­li­ma tvar­kin­gai per­duo­ti į ki­tas ran­kas. Pas­kui jis at­eis pas Jė­zų. Bet kas ži­no, ka­da tai bus! Ar ta­da jis dar tu­rės jė­gų pa­kil­ti ir sek­ti Jė­zų? Ir čia mums pa­aiš­kė­ja, jog tas „taip“ į Jė­zaus šauks­mą yra pir­mi­nis ir vi­suo­ti­nis. Tai reiš­kia, kad Jis tu­ri pir­mu­mo tei­sę ir rei­ka­lau­ja vi­sos mū­sų bū­ties. Ne­ga­li­ma pa­siū­ly­ti tik tru­pu­tį sa­vęs, tik tru­pu­tį sa­vo lai­ko ir va­lios. To­kiu at­ve­ju ne­bū­si at­si­lie­pęs į tą šauks­mą, ku­ris yra toks di­dis, jog iš tik­rų­jų rei­ka­lau­ja vi­so gy­ve­ni­mo ir jį pri­pil­do, bet pri­pil­do jį tik ta­da, kai šis ati­duo­da­mas vi­sas. Bet sy­kiu tai reiš­kia, jog eg­zis­tuo­ja Jė­zaus Kris­taus aki­mir­ka, ir jos ne­ga­li­ma ati­dė­ti, ap­skai­čiuo­ti ir pa­sa­ky­ti: „Taip, aš ka­da nors no­rė­siu, bet da­bar man dar per­ne­lyg pa­vo­jin­ga, aš dar no­riu pa­da­ry­ti tą ir aną“. Ga­li­ma pra­leis­ti tą sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­ką ir dėl to­kio at­sar­gu­mo leng­va­bū­diš­kai pra­ras­ti sa­vo gy­ve­ni­mo es­mę, ku­rios pas­kui ne­be­ga­li­ma bus su­si­grą­žin­ti. Eg­zis­tuo­ja to šauks­mo va­lan­da, ku­rio­je yra ir pats ap­si­spren­di­mas, ir ta­da ji svar­bes­nė už tai, ką mes dar esa­me nu­ma­tę pa­da­ry­ti ir kas sa­vai­me yra vi­sai pro­tin­ga. Jė­zaus iš­min­tis ir Jo šauks­mas tu­ri pir­mu­mo tei­sę; jie yra pir­miau. Ši drą­sa ati­dė­ti mums at­ro­dan­čius pro­tin­gus spren­di­mus var­dan di­des­nio­jo yra le­mia­ma ne vien tą pir­mą aki­mir­ką, bet ir kiek­vie­no­je ke­lio at­kar­po­je. Tik taip mes iš tie­sų pa­siek­si­me Jo ar­tu­mą. Tu­rė­ti drą­sos bū­ti ar­ti ug­nies Tre­čia­sis šios sce­nos vy­ras taip pat dar no­ri su­tvar­ky­ti rei­ka­lus na­muo­se. Ir jis taip pat tar­si ne­tu­ri lai­ko, tai­gi ir jam pa­sa­ko­ma: „Man ta­vęs rei­kia vi­so“. Ku­ni­gys­tei ne­tin­ka dirb­ti pu­se eta­to ir pu­se šir­dies. Jai rei­kia žmo­gaus, ku­ris ati­duo­tų sa­ve, o ne tru­pu­tį sa­vo lai­ko ir ga­li­my­bių. Taip mums ten­ka dar kar­tą pri­si­min­ti Eli­ją, tą di­dį įvaiz­dį, ku­riuo iš tik­rų­jų vi­sa tai api­ben­dri­na­me: Eli­zie­jus no­rė­tų tap­ti jo įpė­di­niu. O Eli­jas jam sa­ko: „Tai sun­ku! Tau bus ši­tai su­teik­ta, jei­gu ma­ty­si ma­ne, kai aš bū­siu nuo ta­vęs pa­ima­mas; kai tu bū­si ar­ti ug­nies“. Pas­kui taip ir at­si­tin­ka. Tai, ką mes iš­gir­do­me iš Jė­zaus įpė­di­nys­tės žo­džių, šiuos Eli­jo žo­džius iš­ver­čia į prak­ti­nę kal­bą: įpė­di­nys­tė rei­ka­lau­ja iš mū­sų drą­sos sto­vė­ti prie Jo ug­ni­nio ve­ži­mo; drą­sos bū­ti ar­ti ug­nies, ku­rios at­siųs­ti į že­mę Jis at­ėjo, kad ji deg­tų. Ori­ge­nas yra per­tei­kęs šiuos Jė­zaus žo­džius: „Kas yra ša­lia ma­nęs, tas yra ar­ti ug­nies“. Kas ne­no­ri bū­ti su­de­gin­tas, tas nuo Jo bai­min­gai at­si­trauks. Įpė­di­nys­tės iš­tar­tam „taip“ pri­tin­ka drą­sa leis­tis su­de­gi­na­mam Jė­zaus Kris­taus kan­čios ug­nies, ku­ri kar­tu yra ir gelbs­tin­čio­ji Šven­to­sios Dva­sios ug­nis. Tik jei­gu tu­rė­si­me drą­sos bū­ti prie šios ug­nies, jei­gu pa­tys lei­si­mės jos de­gi­na­mi, ta­da ir šio­je že­mė­je ga­lė­si­me už­deg­ti Jo ug­nį, gy­ve­ni­mo, vil­ties ir mei­lės ug­nį. Tai iš es­mės vėl­gi yra to šauks­mo bran­duo­lys: tu­ri­me bū­ti pa­si­ruo­šę leis­tis Jo už­de­ga­mi, Jo de­gi­na­mi, šir­džiai de­gant nuo Jo žo­džių jė­gos. Jei­gu bū­si­me abe­jin­gi ir nuo­bo­džiau­si­me, ne­pa­jėg­si­me šia­me pa­sau­ly­je už­deg­ti jo­kios ug­nies, ne­tu­rė­si­me ga­lių pri­si­dė­ti prie per­kei­ti­mo. Skelb­ti džiaugs­mą Bet čia yra dar žo­džiai, ku­riais Jis sa­ko: „Pa­lik mi­ru­siems lai­do­ti sa­vo nu­mi­rė­lius, o tu eik ir skelbk Evan­ge­li­ją, skelbk ge­rą­ją nau­jie­ną!“ Šia­me pa­sau­ly­je rū­pin­tis tur­tu iš es­mės rei­kia rū­pin­tis tuo, kas mi­rę. „O tu pa­lik šio pa­sau­lio mi­ru­sių­jų dar­bus ir skelbk džiaugs­mą“ – tai yra tik­ro­ji es­mė to šauks­mo, Vieš­pa­ties krei­pi­mo­si į tuos, ku­rie tu­rės to­liau neš­ti Jo Žo­dį. Skelb­ti džiaugs­mą – juk to­dėl Pau­lius Evan­ge­li­jos tar­nus ir pa­va­di­no „jū­sų džiaugs­mo tar­nais“. Čia kal­ba­ma apie Jė­zaus kan­čią, tad kaip tik iš jos ir ky­la tik­ra­sis džiaugs­mas. Kad mū­sų bu­vi­mas pa­sau­ly­je yra ne gy­ve­ni­mas iki mir­ties, ne iš nie­kur at­si­ra­dęs ir į nie­kur kryps­tan­tis gy­ve­ni­mas, bet toks gy­ve­ni­mas, ku­rio nuo pat pra­džių no­rė­jo be­ga­li­nė mei­lė ir į ku­rią jis ei­na, – tai ma­to­si ir iš Jė­zaus Kris­taus ug­nies ve­ži­mo. Mes ra­si­me tą Jo džiaugs­mą ta­da, kai drą­siai lei­si­mės de­gi­na­mi Vieš­pa­ties ži­nios. O jei­gu bū­si­me jį su­ra­dę, tai ga­lė­si­me ir už­deg­ti, nes mir­ties pa­sau­ly­je ta­da bū­si­me džiaugs­mo tar­nai. Pra­šy­ki­me Vieš­pa­tį, kad Jis leis­tų mu­my­se įsi­lieps­no­ti šiai švie­sai, sa­vo džiaugs­mo ug­niai. Dė­ko­ki­me Jam už tai, kad per vi­sus šiuos 400 me­tų žmo­nės čia ne­si­žval­gy­da­mi at­gal vis pa­im­da­vo ar­klą. Pra­šy­ki­me, kad ir šią va­lan­dą Jis ras­tų dau­ge­lį, ku­rie Jam iš­tar­tų vi­siš­ką sa­vo „taip“. Pra­šy­ki­me su­teik­ti mums drą­sos pa­im­ti tą ar­klą, kad šia­me pa­sau­ly­je tap­tu­me Jo džiaugs­mo tar­nais. Amen.  , kur yra tai­ka, ga­li bū­ti vie­tos Die­vui. Jo­nas yra pa­šauk­tas skleis­ti tai­ką šei­mo­se, tai­ką tarp kar­tų ir tai­ką su Die­vu ar­ba bent jau veik­ti ta lin­kme. Ta­čiau kaip­gi at­si­ran­da tai­ka? Ne iš de­monst­ra­ci­jų ir lo­zun­gų, ir jau tik­rai ne pa­si­tel­kiant prie­var­tą ir mo­ra­li­zuo­jant, nes toks el­ge­sys prieš­ta­rau­ja ob­jek­ty­vu­mui, taip su­griau­da­mas mo­ra­lės pa­grin­dus. Tau­ta ga­li su­si­nai­kin­ti be jo­kio iš­ori­nio ka­ro vien pa­ti iš vi­daus pra­ras­da­ma tai­kos ge­bą, – t. y. ta­da, kai tau­ta ne­be­ti­ki gė­rio ga­lia ir be­mo­ka vien prie­var­tos kal­bą, griau­na­mą­ją kal­bą. Ku­ni­gas tu­ri bū­ti tai­kos pa­siun­ti­nys, tei­kian­tis žmo­nėms drą­sos su­si­tai­ky­ti. Iš tie­sų tos drą­sos su­teik­ti ga­li tik at­ver­da­mas jų šir­dis, kad jas pa­lies­tų pa­ties Die­vo be­ga­li­nis at­lai­du­mas. Ma­ne kas­kart vis iš nau­jo su­jau­di­na priešpas­ku­ti­nis mal­dos „Tė­ve mū­sų“ pra­šy­mas – ir at­leisk mums, kaip ir mes at­lei­džia­me, – jį vie­nin­te­lį Vieš­pats pa­pil­dė ko­men­ta­ru, ku­ris sy­kiu yra rei­ka­la­vi­mas – „kaip ir mes at­lei­džia­me“. Jei­gu jūs vie­nas ki­tam ne­at­lei­džia­te – tai čia yra nu­ma­no­ma, – tai kaip jums tu­ri at­leis­ti Tė­vas? Ta­čiau mū­sų teks­te vi­sų pir­ma yra trak­tuo­ja­ma ki­ta, iš es­mės žmo­giš­ka šio rei­ka­lo pu­sė: vi­sų žmo­giš­kų san­ty­kių pra­di­nė ląs­te­lė yra šei­ma. Jo­je tu­ri­me iš­mok­ti pa­grin­di­nių žmo­giš­kų san­ty­kių ir san­ty­kio su Die­vu. Jo­je, tik jo­je mei­lės san­ty­kis ga­li įveik­ti prie­šiš­ku­mą ki­to­niš­kai bū­čiai ir tap­ti tik­ru ben­dru­mu. Jo­je kar­tos tu­ri iš­mok­ti su­pras­ti vie­na ki­tą: nuo šei­mos iš­gel­bė­ji­mo pri­klau­so tau­tos ge­bė­ji­mas pa­lai­ky­ti tai­ką. Jei­gu šei­ma ne­be­per­tei­kia to, kas yra vy­ras ir mo­te­ris, jau­nas ir se­nas, tai es­mi­niai žmo­nių san­ty­kiai pa­virs­ta vi­sų ko­va prieš vi­sus. To­dėl tė­vų at­si­grę­ži­mas į vai­kus yra są­ly­ga Me­si­jo tai­kos pra­džiai. O šei­mų ar­dy­mas yra tik­ra­sis an­ti­kris­to, tai­kos grio­vė­jo, pri­si­den­gu­sio tai­kos ne­šė­jo ir iš­lais­vin­to­jo kau­ke, žen­klas. Eks­per­tai yra iškė­lę klau­si­mą: tai kas gi į ką iš tie­sų čia tu­ri at­si­gręž­ti? Tė­vai į jau­ni­mą? Ar jau­ni­mas į tė­vus? Apie tai, ži­no­ma, ga­li­ma daug dis­ku­tuo­ti. Bet aš ma­nau, jog jei­gu mes Evan­ge­li­jos teks­tą kar­tu su jo Se­no­jo Tes­ta­mento prie­šis­to­re skai­ty­si­me tei­sin­gai, tai bus aiš­ku: ne vie­ni tu­ri at­si­gręž­ti į ki­tus, o abi pu­sės tu­ri at­si­gręž­ti vie­na į ki­tą nau­jai iš­drįs­da­mos ti­kė­ti Die­vą. Vien taip jie iš­moks su­pras­ti ir pri­im­ti vie­nas ki­tą. Tik šir­dies at­grę­ži­mas į Die­vą ga­li žmo­nė­se pa­ža­din­ti tar­pu­sa­vio san­ty­kių drą­są ir pa­si­ti­kė­ji­mą, tai­gi ir ge­bė­ji­mą Jį my­lė­ti bei iš­tver­ti Jo ki­to­niš­ku­mą. Ku­pi­ni džiaugs­mo ir links­my­bės Pa­bai­gai trum­pai no­rė­čiau pa­mi­nė­ti dar ke­lis šios Evan­ge­li­jos žo­džius, ku­rie vėl­gi yra pa­im­ti iš an­ge­lo pra­neš­tos ži­nios. Tau bus di­dis džiaugs­mas, ir dau­ge­lis džiaug­sis (Lk 1, 14), – sa­ko an­ge­las Za­cha­ri­jui. Kur Jė­zus yra ar­ti, ten ky­la džiaugs­mas. Evan­ge­lis­tas Lu­kas, ku­ris taip ap­gal­vo­tai pa­ra­šė sa­vo Evan­ge­li­ją ir Apaš­ta­lų dar­bus, ne­pa­lei­do šios pa­sa­ko­ji­mo gi­jos. Tad pas­ku­ti­ny­sis Evan­ge­li­jos sa­ki­nys mums sa­ko: Mo­ki­niai pa­ma­tė Jė­zų ky­lant į dan­gų ir nu­ė­jo džiaugs­mo ku­pi­no­mis šir­di­mis (plg. Lk 24, 52). Apaš­ta­lų dar­buo­se tai už­fik­suo­ja­ma dar kar­tą: jie kar­tu švęs­da­vo Vieš­pa­ties puo­tą ir da­ry­da­vo tai ku­pi­ni links­my­bės ir džiaugs­mo (Apd 2, 46). Jie nu­ė­jo, kai pa­ma­tė Vieš­pa­tį ky­lan­tį į dan­gų – džiaugs­mo ku­pi­no­mis šir­di­mis. Gry­nai žmo­giš­kai ga­li­ma ti­kė­tis pa­sa­ky­mo: la­bai su­tri­kę. Bet ne, kas Vieš­pa­tį ma­tė ne vien iš­oriš­kai, kas lei­do, kad Jis pa­lies­tų jo šir­dį, kas pri­ėmė Nu­kry­žiuo­tą­jį ir pa­žįs­ta – bū­tent to­dėl, kad pri­ėmė Nu­kry­žiuo­tą­jį – pri­si­kė­li­mo ma­lo­nę, – tas tu­ri bū­ti ku­pi­nas džiaugs­mo. Pri­im­da­mi kry­žių iš­vys­ta­me pri­si­kė­li­mą, o pa­sau­lis tam­pa nau­jas ir šir­dis ku­pi­na džiaugs­mo. Tai gir­dė­da­mi pa­ma­to­me, kaip to­li dar esa­me nuo Vieš­pa­ties, nuo tos aki­mir­kos, ku­ria Lu­kas už­bai­gia sa­vo Evan­ge­li­ją. Pra­šy­ki­me Vieš­pa­tį, kad Jis mus pa­lies­tų ir do­va­no­tų mums sa­vo ar­tu­mą; kad ir mu­my­se tai iš­si­pil­dy­tų: Tau bus di­dis džiaugs­mas, ir dau­ge­lis bus ku­pi­ni džiaugs­mo. Amen.

Knygų sąrašas